Venčiūrinis kapitalas


Venčiūras (angl. venture), Venčiūrinis fondas - investicinė kompanija, dirbanti išskirtinai su inovacinėmis kompanijomis ir projektais. Venčiūriniai fondai investuoja į vertybinius popierius arba kompanijas, kurios priskiriamos labai aukštam arba sąlyginai aukštam rizikos laipsniui, siekiant labai didelės grąžos. Dažniausiai tokios investicijos vykdomos naujausių mokslo atradimų ir aukštųjų technologijų srityje. Kaip taisyklė, 70-80% projektų nebūna sėkmingi, tačiau likusieji 20-30 % atperka visus nuostolius.

Venčiūrinis kapitalas (angl. Venture capital) - investuotojų kapitalas, skirtas finansuoti naujas, augančias arba dėl vietos rinkoje kovojančias kompanijas, arba ties bankroto riba esančias kompanijas, todėl toks investavimas ir priskiriamas aukštam arba sąlyginai aukštam rizikos laipsniui; ilgalaikės investicijos į rizikingus vertybinius popierius arba kompanijas, tikintis didelės grąžos.

Venčiūrinis fondas - tai investavimo mechanizmas, sukuriant bendrą (paprastai – partnerystės pagrindu) išorinių investuotojų fondą finansinio kapitalo investavimui į kompanijas, kurios įprastoms kapitalo rinkoms ir bankų kreditavimui yra per daug rizikingos.

1. Istorija

Nežiūrint į tai, kad praeityje irgi veikė panašūs investavimo mechanizmai, šiuolaikinio venčiūrinio kapitalo industrijos tėvu priimta laikyti Georges Doriot. 1946 m. Doriot įkūrė Amerikos Tyrinėjimų ir Vystymo Korporaciją (American Research and Development Corporation), kurios didžiausia sėkme tapo Digital Equipment Corporation (DEC). Kai DEC 1968 m. patalpino savo akcijas biržoje, ji užtikrino American Research and Development Corporation 101% metinio pelno rentabilumą. 70 tūkst. dolerių, kurie 1959 m. buvo investuoti į DEC, 1968 m. buvo verti 37 milijonų.

Iki Antrojo pasaulinio karo venčiūrinės investicijos buvo pagrinde turtingų privačių asmenų ir pasiturinčių šeimų įtakos sfera . Pirmuoju žingsniu į profesionaliai valdomą venčiūrinę industriją tapo 1958 m. įstatymas "Apie investicijas į smulkųjį verslą". Šis įstatymas leido JAV smulkaus verslo agentūrai licencijuoti privačias kompanijas, investuojančias į smulkųjį verslą, siekiant supaprastinti JAV smulkiųjų kompanijų finansavimo ir valdymo procesą. Šiame įstatyme buvo paliesti klausimai, kuriuos savo pranešime JAV Kongresui iškėlė JAV Federalinės Rezervų Sistemos taryba. Panešime buvo pabrėžiama, kad ilgalaikio smulkiojo verslo finansavimo kapitalo rinkoje, siekiančioje plėtros, yra didelė spraga. Pagrindine programos užduotimi buvo (ir iki šiol yra) kapitalo pritraukimo per ekonominę sistemą supaprastinimas, siekiant finansuoti nedideles inovacines kompanijas tam, kad būtų stimuliuojama JAV ekonomika. Apskritai venčiūrinis kapitalas labai glaudžiai susijęs su inovacinių technologijų kompanijomis, pagrinde su Jungtinių Valstijų kompanijomis. Dėl struktūrinių apribojimų, uždėtų Amerikos bankams 4-jame praeito amžiaus dešimtmetyje, Jungtinėse Valstijose nebuvo privačių prekybinių bankų industrijos. Tokia situacija buvo gana unikali išsivysčiusių šalių atžvilgiu. Ir tik 9-jame dešimtmetyje žinomas ekonomistas Lester Sarrou sukritikavo JAV finansinius įstatymus dėl nesugebėjimo parmeti bent vieno prekybinio banko, be tų, kuriuos valdo Kongresas kaip projektus, finansuojamus Federalinio biudžeto. Jis tvirtino, kad Kongreso valdomi bakai buvo stambūs, vykdė politines užduotis ir dėl to pernelyg stipriai orientavosi į nacionalinę gynybą, į gyventojų ūkio tvarkymą bei į tokias specializuotų technologijų sritis, kaip kosmoso, žemės ūkio ir aviacijos pramonės tyrinėjimai. Amerikos investicinių bankų veikla ribojosi tuo, kad vykdė kompanijų sujungimo ir įsigijimo sandėrius, leido nuosavybės ir skolos vertybinius popierius ir dažnai sandėrius, susijusius su pramonės koncernų žlugimu, siekiant gauti priėjimą prie jų pensinių fondų, arba išparduoti jų infrastruktūrinį kapitalą, gaunant iš to dideles pajamas. Šios srities įstatymų spragos buvo stipriai kritikuojamos. Be to, tokia pramoninė politika stipriai skyrėsi nuo kitų išsivysčiusių šalių politikos, ypatingai Vokietijos ar Japonijos, kurios tuo metu stiprino savo pozicijas pasaulinėje automobilių gamybos ir buitinės technikos pramonės rinkose.

Tačiau, kitaip nei JAV, šios šalys buvo labiau priklausomos nuo centrinio banko ir nuo pasalinio lygio mokslininkų vertinimų, o ne nuo migloto valdžios institucijų ir investuotojų prioritetų statymo metodo.


2. Investicijų objektai

Venčiūriniai kapitalistai gali būti universalūs arba labai siauros specializacijos, priklausomai nuo jų investavimo strategijos. Universaliais investuotojais vadinami venčiūriniai fondai, investuojantys į įvairias pramonės šakas arba į kompanijas įvairiuose geografiniuose regionuose, arba įvairiais kompanijos gyvavimo ciklo etapais. Kaip alternatyva, investuotojai gali specializuotis vienoje arba dviejose pramonės šakose, arba investuoti tik į kompanijas, esančias tam tikroje geografinėje teritorijoje. Ne visos venčiūrinės kompanijos investuoja į "start-up". Skirtingai nuo venčiūrinių firmų, kurios investuoja į kompanijas jų vystymosi pradžioje, venčiūriniai fondai investuoja į kompanijas įvairiose jų veiklos gyvavimo ciklo stadijose.

Venčiūrinis fondas gali investuoti dar prieš pasirodant realiam kompanijos produktui arba dar prieš kompanijos organizavimą, arba gali finansuoti kompanijos "paleidimą" pirmoje arba antroje jos vystymosi stadijoje, kas taip pat vadinama „ankstyvuoju investavimu“.

Venčiūrinis kapitalas taip gali aprūpinti reikalingais finansais tas kompanijas, kurioms būtina peraugti kritinę finansinę masę ir tapti sėkmingesnėms („finansavimas plėtimosi stadijoje“). Venčiūrinis fondas gali investuoti lėšas viso kompanijos gyvavimo ciklo metu, todėl daugelis fondų orientuojasi investuoti vėlesnėmis kompanijos vystymosi stadijomis, teikdami finansinę paramą kompanijos "kritinės masės" įveikimui ir potencialių investuotojų pritraukimui per akcijų emisijas biržose. Alternatyviu variantu venčiūrinė kompanija gali padėti nusipirkti kitą kompaniją arba susijungti su ja, užtikrindama likvidumą ir galimybę pasitraukti perkamos kompanijos steigėjams. Kai kurie venčiūriniai fondai, priešingai, specializuojasi kitų, potencialiai patrauklių investuotojams, kompanijų įsigijime, jų reformavime arba rekapitalizavime. Egzistuoja įvairūs venčiūriniai fondai: plačiai diversifikuojantys ir investuojantys į kompanijas įvairiose pramonės šakose, pradedant nuo puslaidininkių, programinės įrangos, ir baigiant mažmenine prekyba bei restoranų verslu; likę fondai, atvirkščiai, specializuojasi tik vienoje technologijoje. Šiuo metu JAV venčiūrinio kapitalo rinka labai didelę dalį lėšų skiria investicijoms į naujausias technologijas. Venčiūriniai kapitalistai taip pat investuoja į statybos, pramonės gamybos, paslaugų verslo kompanijas ir t.t. Kai kurios firmos specializuojasi investuodamos tik į mažmenines įmones, kitos akcentuoja investicijas tik į „socialiai atsakingas“ startines įmones.

Pačios venčiūrinės kompanijos taip pat būna įvairių dydžių - pradedant smulkiomis, kurių apyvarta siekia kelis milijonus dolerių, baigiant stambiomis kompanijomis, kurių visame pasaulyje investuojamo kapitalo dydis siekia daugiau kaip milijardą dolerių. Bendru visų šių paminėtų kompanijų bruožu galima paminėti tai, kad venčiūriniai kapitalistai - tai ne pasyvūs investuotojai. Jie aktyviai domisi ir dalyvauja kompanijos, į kurią investavo, konsultavime, valdyme ir plėtime. Jie siekia padidinti kompanijos vertę dėka savo investicinės patirties į dešimtis ir šimtus kompanijų. Kai kurios venčiūrinės kompanijos sėkmingai sukuria sinerginį ryšį tarp skirtingų kompanijų, į kurias jie yra investavę. Pavyzdžiui, viena kompanija, turinti puikią programą, tačiau neturinti normalios distribucinės technologijos, gali būti sukooperuota su kita kompanija, įvaldžiusia geriausias distribucines technologijas.


3. Venčiūrinio fondo darbo schema

Trumpai venčiūrinio fondo darbo principą galima aprašyti taip: venčiūrinis fondas išperka dalį kompanijos-investavimo objekto akcinio kapitalo. Tuo tarpu juridinis asmuo - fondą valdanti kompanija - naudojasi vieno arba kelių investuotojų finansinėmis lėšomis. Naudodama šias lėšas, kompanija-objektas vystosi toliau, tuo pačiu didindama savo vertę. Po tam tikro laiko valdančioji kompanija vykdo atvirkščią procesą, iškeisdama įgytas akcijas į pinigines lėšas, užfiksuodama pelną iš atlikto sandorio. Finansavimas, gautas iš fondo, nukreipiamas kompanijos-objekto akcijų paketui įsigyti. Toks finansavimas vadinamas akcijiniu (equity financing) ir dažniausiai yra priešpastatomas kreditiniam finansavimui (debt financing). Fondas taip pat gali vykdyti ir kreditinį kompanijos-objekto finansavimą, pavyzdžiui išpirkdamas kompanijos-objekto išleistas konvertuojamas obligacijas (toks mechanizmas sumažina fondo riziką).


Venčiūrinio investuotojo atžvilgiu, kompanijos-objekto vystymesi galima išskirti šiuos etapus:

1. Verslo idėja (seed stage) - idėjos marketingas, produkto/paslaugos pavyzdžių pasiūlymai;
2. Verslo įkūrimas (start-up stage) - perėjimas prie visaverčio verslo funkcionavimo;
3. Augimo stadija (expansion stage) - naujų gamybos pajėgumų įsavinimas, personalo skaičiaus augimas;
4. Plėtimasis (mezzanine stage) – rinkos dalies užkariavimas, pelno stabilizavimas;
5. Likvidumo stadija (liquidity stage) – realios rinkos vertės atsiradimas versle (susiformuoja gera galimybė parduoti akcijas).

Venčiūrinis finansavimas gali būti vykdomas, kai kompanija-objektas yra pirmose trijose savo vystymosi stadijose, kai tuo tarpu tradicinis kreditinis finansavimas, geriausiu atveju,- kompanijai esant paskutinėse trijose stadijose.

4. Venčiūrinio finansavimo proceso dalyviai
Į venčiūrinį finansavimą paprastai įtraukiami:
- investuotojai;
- venčiūrinis fondas;
- fondo valdymo kompanija;
- kompanija-investavimo objektas.

5. Venčiūrinio fondo veiklos finansiniai parametrai

Venčiūriniam finansavimui yra būdingas blokuojančio akcijų paketo įsigijimas. Viena iš priežasčių yra siekimas rizikuoti mažesnėmis lėšomis. tuo pačiu išvengiant apsikrovimo verslo valdymu. Dar viena, ne mažiau svarbi priežastis, nurodoma ekspertų, - tai motyvacinis faktorius. Savininkų arba kompanijos valdytojų, praradusių kontrolinį akcijų paketą, dėmesys į jų veiklos rezultatus dažnai sumažėja, arba jie visai pasitraukia iš valdybos. Todėl kontrolinio akcijų paketo palikimas verslo savininkams daugeliui venčiūrinių fondų yra daugiau politinis sprendimas.

Negalima sakyti, kad tokia padėtis yra nenaudinga ir verslo savininkams – kaip venčiūrinio fondo ekspertus, kompanija kaip taisyklė gauna aukšto lygio konsultantus, turinčius plačius ryšius bei patirtį, pasiruošusius padėti sprendžiant tiek strateginio, tiek taktinio plano problemas.

Atskiro projekto gyvavimo ciklas, pradedant jo inicijavimu ir baigiant pasitraukimu bei projekto likvidavimu, svyruoja nuo 3 iki 8 metų. Viršutinė riba dažniausiai būna sąlygojama apribojimais iš investuotojų pusės, o apatinę diktuoja būtinybė įvykdyti visus investicinio projekto etapus. Taip pat, dažniausiai, kuriant fondą yra nustatomas visų fondo lėšų paskirstymo terminas, o taip pat fondo investicinio ciklo trukmė - dažniausiai 8-10 metų, - kurio pabaigoje visi veikiantys projektai privalo būti įvykdyti ir užbaigti.

6. Venčiūrinio fondo struktūra

Fondo vizitine kortele galima pavadinti dokumentą, vadinamą Investiciniu memorandumu. Memorandumas yra pagrindinis fondo veiklos dokumentas ir reglamentuoja jo tikslus, uždavinius, organizavimo ir veiklos principus.

Investicinis memorandumas suteikiamas esamiems arba potencialiems fondo investuotojams. Jame yra informacija apie:
1. veiklos strategiją;
2. jurisdikciją ir organizaciją;
3. verslo modelį;
4. fondo valdymo struktūrą;
5. fondo top-menedžmentą;
6. kriterijus, pagal kuriuos fondas atsirenka investicinius objektus.

7. Fondo veiklos etapai

Pirmasis fondo veiklos etapas yra investuotojų finansinių lėšų konsolidavimas. Toliau prasideda kruopštus darbas - tinkamų vykdymui projektų paieška, pirminė atranka ir įvertinimas. Ekspertų skaičiavimais, šis etapas užima iki 30% laiko.

Pavyzdžiui, tam tikra kompanija sėkmingai praėjo pirminį filtravimą ir sudomino fondo specialistus. Tuomet jie gautos iš kompanijos-objekto informacijos pagrindu ruošia Informacinį memorandumą, kurį pristato Investiciniam komitetui. Informacinis memorandumas aprašo struktūrą, funkcionavimo principus, kainų politiką, kompanijos-objekto tiekimo politiką ir jos finansinę atskaitomybę, taip pateikiamas ekonomikos šakos, kurioje specializuojasi kompanija-objektas, aprašymas. Kai kada į memorandumą įtraukiama ir šalies arba regiono makroekonominės situacijos apžvalga.

8. Venčiūrinio fondo paslaugų kainos ir pasitraukimo iš investicinio projekto būdai

Remiantis užsienio fondų praktika, fondų uždarbį sudaro du šaltiniai:
1. Bazinė fondo komandos apmokėjimo norma - ji dažniausiai sudaro 1,5-2% per metus;
2. skatinamoji premija, kurios pagrindą sudaro tam tikro bazinio fondo pajamingumo lygio viršijimas. Pasaulio praktikoje bazinis lygis nustatomas paprastai apie 8% per metus, o skatinamoji premija – apie 20% nuo dydžio, viršijančio bazinį pajamingumo lygį.

9. Individualūs investuotojai - verslo angelai

Verslo angelas - privatus investuotojas, investuojantis į neįprastus projektus įmonės kūrimo pradžioje, mainais į investuotų lėšų atgavimą ir dalį kapitalo (dažniausiai blokuojantį akcijų paketą, o ne kontrolinį). Jie, kaip taisyklė, įdeda nuosavas lėšas, skirtingai negu kompanijos, valdančios trečiųjų asmenų pinigus, apjungtus į venčiūrinius fondus. Nedidelis, bet augantis verslo angelų skaičius sudaro tinklus arba grupes, siekiant bendrom jėgom ieškoti investavimo objektų ir apjungto kapitalą.

Dėl venčiūrinių fondų nustatytų labai griežtų sąlygų potencialiems projektams, dauguma verslininkų pradinio finansavimo ieško būtent verslo angelų tarpe, turinčių daugiau noro investuoti į rizikingus, bet kartu ir perspektyvius projektus. Be to, dauguma venčiūrinių firmų rimtai nagrinės investavimą į nežinomas startines kompanijas tik tokiu atveju, jei pastarosios sugebės įrodyti savo kuriamos technologijos, produkto ar paslaugos privalumus kitų analogų atžvilgiu. Norėdamos tą pasiekti, dauguma startuojančių kompanijų iš pradžių bando ieškoti savarankiško finansavimo būdų. Jos tai daro iki tol, kol negali kreiptis į išorinius investuotojus, tokius kaip venčiūriniai kapitalistai ar verslo angelai, ir kol neįgyja didesnio pasitikėjimo. Tokia praktika vadinama "savarankišku aprūpinimu". Nuo internetinių kompanijų bumo laikų iki dabar vyksta ginčai dėl to, kad atsirado didelis atotrūkis tarp investicijų iš šeimos-draugų pusės, apytiksliai sudarančių nuo 0 iki 250 tūkst. dolerių, ir sumų, kurias investuoja venčiūriniai fondai 2-5 milijonai dolerių. Šis finansinis atotrūkis vis didėja, kadangi kai kurie sėkmingai dirbantys venčiūriniai fondai jau įprato investuoti stambias pinigų sumas, todėl iš kompanijų-recipientų tikisi didesnio aktyvumo ieškant naujų investavimo galimybių. Šią vis didėjančią "prarają" dažnai užpildo verslo angelai. Nacionalinės venčiūrinio kapitalo asociacijos duomenimis, verslo angelai JAV investuoja daugiau kaip 30 mlrd. dolerių per metus, kai tuo tarpu venčiūrinio finansavimo organizacijos - 20 mlrd. dolerių per metus.

Verslo angelai - tai dažniausiai pasiturintys asmenys su didžiule patirtimi, dėl skirtingų priežasčių investuojantys savo laisvas lėšas ir patirtį į naujokų verslo idėjas, ypač susijusias su inovacijomis. Tai, kad verslo angelai turi susitaikyti su didele rizika, yra susiję su tuo, kad daugelis jų turi ribotą informaciją apie rinkos riziką, bei tuo, kad pat jų sandorių skaičius yra ribotas. Daugelio verslo angelų resursai yra riboti, o kontraktai su kompanijų savininkais yra daugeliu aspektų neformalūs, kas apsunkina jų kontrolės galimybes.

Verslo angelai paraleliai užsiima daugeliu projektų, nes daugelis iš jų paprasčiausiai žlugs ir tik vienas iš daugelio bus pelningas. Tačiau vis tik investicijos į inovacijas jų pradinėse stadijose - labai parankus verslas. Verslo angelai investuoja dalį savo lėšų į pačias pirmąsias inovacinių kompanijų vystymosi stadijas (seed ir start-up), taip palaikydami jų techninį ir komercinį vystymąsi.

Verslo angelas neskolina pinigų, kaip tradicinis investuotojas, o manais už pinigus reikalauja naujosios kompanijos teisių į nuosavybę dalies.

1. Strategija:

Išlavinkite savyje tikslų supratimą ir matymą, kaip juda valiutos Forex Rinkoje. Išlavinkite Rinkos matymą ir, remiantis juo, pasirinkite strateginę kryptį.

2. Taktika:

Sukurkite taktinį planą kiekvienai Forex prekybos sesijai, remiantis Jūsų pasirinkta strategine kryptimi. Tiksliai supraskite, ką Jums reikia daryti ir kada.

3. Prekybos Sistema:

Forex prekybos sistema yra viso labo elementarių matematinių taisyklių rinkinukas ir nieko daugiau.