Kodėl profesionalus treideris savo nuostoliais turi rūpintis labiau nei pelnu?

Šiek tiek lyrikos pradžiai

Pradėdami šią temą ilgai galvojome, kaip galima būtų įtikinamiau papasakoti  pradedančiajam treideriui  apie kapitalo valdymo (Money Management – MM) reikšmę prekyboje? Kaip?!  Kaip žmogui išaiškinti  pirmąją bankininko taisyklę: „Apsaugokite savo investicijas!“? Mums tai yra pilnai suprantami  dalykai.
Mūsų nuomone, spekuliacijos meno įvaldymui yra du keliai. Vienas iš jų - tai Jesse Livermore kelias, išreikštas šia fraze:
„Per visą savo gyvenimą aš dariau klaidų, bet prarasdamas  pinigus  įgijau patirties ir įsisavinau daugybę vertingų draudimų. Kelis  kartus  aš  buvau visiškai žlugęs, bet nė karto  pralaimėjimas nebuvo galutinis. Ir jeigu būtų kitaip, tai manęs  čia nebūtų. Visada žinojau, kad privalau pabandyti dar kartą, ir kad antrą kartą tos pačios  klaidos nepakartosiu.“
Tai yra protingo žmogaus, bet kurioje sudėtingoje situacijoje randančio išeitį, kelias. Tačiau yra ir kitas kelias - išmintingo žmogaus, kuris pasistengs į tokią situaciją nepatekti.

Taigi, kapitalo valdymo reikšmės supratimas  - tai ir yra išmintingo žmogaus kelias.

Šis straipsnis  yra skiriamas tiems, kas dar lig šiol nesuprato kapitalo valdymo reikšmės savo  prekyboje.  Iš tiesų, gali būti kebloka suprasti frazę „Pasirūpink nuostoliais ir pelnas ateis pats savaime“. Šioje frazėje užšifruota informacija, kurią galima suprasti tik pasiekus  tam tikrą mąstymo lygį. Dauguma naujokų mano, kad  prekybos sistema yra „visada  pasiruošusi“. Tačiau iš tikrųjų yra visiškai ne taip. Daugelis patyrusių treiderių gali patvirtinti, kad yra tekę atidaryti pernelyg didelę poziciją būtent pačiu nepalankiausiu momentu, ir prekybos sistema būdavo  visiškai bejėgė prieš tokią kvailystę.
Jessi Livermore: „Aš viską padariau kaip tik atvirkščiai. Medvilnė man buvo nuostolinga ir aš ją pasilikau. Kviečiai davė pelno, o aš juos pardaviau. Spekuliantui nėra  nieko baisesnio, kaip kabintis už pralaimėtos partijos. Būtina parduoti tai, kas yra nuostolinga, ir privalom išlaikyti tai, kas yra pelninga.“ Tai tipinė naujokų klaida, kurią padarė jau subrendęs spekuliantas!
Larry Williamsas: ,,Beveik kiekvienas  jums girdėtas bankrotas įvyksta arba dėl  per didelių statymų viename sandėryje, arba nuostolingą poziciją siekiant išlaikyti pernelyg ilgai. Kuo greičiau jūs išmoksite  tvarkytis su savo pralaimėjimais, tuo  greičiau  atsistosite į turto kaupimo kelią šiame versle. Būtent jūsų nesėkmės, o ne laimėjimai yra pražūtingi. Nesėkmės  negrūdina charakterio – jos tuština  jūsų  sąskaitą.“
Knyga „Biržos spekulianto prisiminimai“ gali tapti pirmuoju žingsniu į  pagrindinių klaidų supratimą ne tik ir netgi ne tiek kapitalo valdymo atžvilgiu, kiek paties mąstymo. Kiek kartų buvo bankrutavęs Jessi Livermore? Talentingiausias spekuliantas, sakydavęs: „Žinoma, jeigu žmogus protingas ir sėkmingas, jis nepakartos tų pačių klaidų du kartus. Tačiau jis vis tiek pagriebs vieną iš tūkstančio pirminės klaidos atmainų. Klaidų šeima yra tokia didelė, kad viena iš jų visuomet sukasi  šalia ir laukia, kada susigundysite pasižiūrėti, koks gi bus rezultatas, įsivėlus į kvailą žaidimą.“
Taigi, teisingas kapitalo valdymas apsaugo mūsų piniginę nuo kvailų žaidimų.                                                                                                

„Jūsų rizika neturi viršyti 2%“?

Pradėję domėtis prekyba, dauguma naujokų skaitydami literatūrą susiduria su taip vadinama „2% taisykle“. Ir jeigu atvirai, ji gali daug ką erzinti. Daugelis autorių gali atrodyti ,,trumparegiais“, vertinant situaciją, jeigu vadovautis J. Livermore taisykle: ,,Jeigu  aš nupirkau 100 akcijų  ir buvau teisus, tai nupirkęs 1000 akcijų būsiu 10 kartų teisesnis”. Nuostabus posakis, ar ne tiesa? Bet reikia pripažinti, kad jis yra neteisingas.
Svarbiausia kapitalo valdymo užduotis: ,,Suteikti galimybę išlikti šiame žaidime”. Štai taip - nei daugiau, nei mažiau. Nė vienas iš mūsų nėra įpareigotas laikytis nei 2% taisyklės (arba 5%... 10%), nei apskritai kokios nors kitos kapitalo valdymo taisyklės.

Larry Williamsas savo karjeros pradžioje užsimindavo apie riziką, sudarančią 30% sandėryje. Kaip sakė Larry, tai buvo ,,beprotiškas laikotarpis“. Dabar jis dirba su 5% rizika, „bet ir tai yra pakankamai rizikinga”,- ir tai yra jo žodžiai.
„Vidutiniokas - tai visuomet atsargus  provincialas. Vienintelė išimtis bus tada, kai jam teks užsiimti prekyba biržoje ir sekti kainos grafikus. Tada jau tas pats, kokia ten kaina - akcijų ar grūdų. Vienintelis pasaulyje  žaidimas, kuris tikrai reikalauja gilių studijų,- tai ir yra tas žaidimas, į kurį jis atsižvelgia be jam įprasto atsargumo. Šis žmogus surizikuos  investuoti pusę savo turto  į akcijas su mažesniu atsargumu nei pirkdamas padėvėtą automobilį.“ Sakykite,  ar tai ne apie jus? O kaip gi ne, būtent apie kiekvieną iš mūsų, apie didžiausią mūsų  priešą - gobšumą, priešą, verčiantį mus kelti naštą, ,,didesnę nei mūsų pačių svoris”.
Bet teisingas yra ir kitas Larry Williamso teiginys: ,,Nerizikuodami  negausite pelno”. Galiausiai iš esmės mes vėl grįžome prie to paties, nuo ko bandėme pabėgti... Rizika ir pelnas yra vienas nuo kito neatsiejami.

Iš tikrųjų  viskas yra labai parasta

Yra keletas  bendrų taisyklių, kurių reikia laikytis, ir jūs patys  prieisite prie savo individualaus MM:

1. Psichologiškai komfortiškas lotas (%  nuo depozito). Jūsų pozicijos dydis prekiaujant neturi daryti įtakos  jūsų emocijoms. Paprasta, kaip du kart du.
2. Nė vienas Jūsų sandoris neturi turėti didelės reikšmės jūsų depozitui. Jeigu kuris nors sandoris prie jūsų depozito pridėjo 20%, tai sekantis gali taip pat lengvai tiek pat atimti.

Pažiūrėkite į paveikslėlį  ir atsakykite į klausimą: kuriam iš jų patikėtumėte savo depozitą?
Tikimės, kad pirmajam, judančiam lėtai, bet užtikrintai. Daugelį talentingų spekuliantų sužlugdė pernelyg akiplėšiška prekyba ir kitos klaidos, visiškai nesusiję su prekybos sistema…. Apskritai, kas yra arčiau antrame prekybos variante? Dangus ar žemė?

Jeigu aš turiu man pelningą prekybos sistemą, kam sukti galva dėl MM?

Taip, kartais galima sutikti ir tokių nuomonių. Iš tikrųjų  MM sąvoka nereiškia vien tik sandėrio rizikos apribojimo. Jeigu jūs turite pelningą prekybos sistemą,  tai kam sukti galva dėl  MM? Atsakymą į panašius klausimus galima rasti knygose (aplamai knygose yra daugybė atsakymų į klausimus, problemą sudaro tik sugebėjimas juos suprasti).

Vėl grįžkime prie Edwino Lefevre knygos:
„Kiekvienas profesionalus  prekiautojas turi vienokią ar kitokią savitą sistemą, paremtą arba spekuliavimu, arba jo patirtimi, arba netgi jo siekiais. Negaliu prisiminti vieno pagyvenusio džentelmeno vardo, kurį sutikau Palm Byče. Žinojau, kad jis metų metus praleido Volstryte, o po Pilietinio karo grįžo namo. Kažkas man jį apibūdino kaip  ypatingai išmintingą senuką, kuris per savo gyvenimą patyrė tiek panikos ir pakilimų, kad  visada sakydavo, jog nėra nieko naujo po saule ir tuo labiau - biržoje. Šis žmogus man užduodavo begalę klausimų. Kai aš papasakojau jam apie savo prekybos metodą, jis krestelėjo galvą ir tarė:
- Taip! Taip! Jūs teisus. Jūsų sukurtas požiūris, jūsų darbo maniera yra tokia, kad ši sistema Jums labai tinka. Jums yra lengva dirbti pagal šią sistema todėl, kad pinigai, kuriuos jūs statote, jums nieko nereiškia. Aš visada prisimenu Pat Hearne. Negirdėjote tokio? Jis buvo labai garsus žaidėjas  ir turėjo pas mus sąskaitą. Tai buvo protingas ir labai nusivylęs žmogus. Jis uždirbdavo akcijų rinkoje nemažas sumas, o daugelis prašydavo pas jį patarimo. Bet jis niekada jo  neduodavo. Jeigu kas nors jo paklausdavo, ką jis mano apie jo veiksmų teisingumą, jis atakydavo hipodrome populiaru posakiu: ,,Niekas neaišku, kol nepadaryti statymai“. Jis prekiaudavo per mūsų kontorą, pirkdavo šimtinę kokių nors akcijų ir, jeigu  jų vertė pakildavo bent vienu punktu, papildomai pirkdavo dar  šimtą, ir taip toliau. Jis sakydavo, kad dirba ne tam, kad uždirbtų kiti, todėl  visada  išstatydavo stop-įsakymą – parduoti viską, jeigu tik kaina nukris bent per vieną punktą nuo paskutinio pirkimo. Kol kaina augo, jis papildydavo savo liniją, vis pakeldamas stop-įsakymą aukštyn. O esant bent vieno procento kritimui jis paprasčiausiai išeidavo iš žaidimo. Sakydavo, kad nėra jokios prasmės prarasti daugiau nei vieną punktą. Jam buvo visai nesvarbu,  kad jis tokiu būdu praranda  pradinę maržą ir popierinį pelną.
Jūs gi puikiai suprantate, kad profesionaliam žaidėjui reikalingas ne ilgalaikis investavimas, bet tikri pinigai. Aišku, kai yra galimybė investuoti, tai puiku. Biržoje Pat Hearne nesivaikė patarimų ir nesiekė dvidešimties punktų augimo per savaitę. Jį domino tik tikri pinigai tokioje sumoje, kuri jam užtikrintų  skoningą gyvenimą. Iš visų matytų Volstryte autsaiderių, Pat Hearne buvo vienintelis,  kuris spekuliavimą biržoje laikė viena iš azartinių žaidimų atmainų, panašiai kaip ruletė ar faro (faro-  paplitęs kortų žaidimas; tas pats kaip „faraonas“) , bet jam visuomet užtekdavo sveiko proto, darant statymus.
Po P. Hearno mirties vienas iš mūsų klientų, dirbęs kartu su juo, vadovaudamasis tuo pačiu metodu  padarė didžiulį  sandėrį ir uždirbo daugiau kaip šimtą tūkstančių dolerių iš kompanijos „Lakavona“ akcijų. Po to jis persimetė į kažkokias kitas akcijas, ir, kadangi jau turėjo padorią pinigų sumą, nusprendė, kad sena Pato metodika jam jau nebereikalinga. Prasidėjus rinkos smukimui jis  vietoje to, kad  uždarytų savo pozicijas  ir taip sumažintų nuostolius, leido jiems didėti, tarsi tai būtų pelninga. Galiausiai jis prarado visus savo pinigus ir dar liko keletą tūkstančių dolerių mums skolingas.
Kelis metus jis vis dar čia sukinėjosi, bet pinigų nebuvo, o žaidėjo aistra vis dar ruseno. Tačiau kol jis galėjo savimi pasirūpinti, mes  neprieštaravome. Prisimenu, kaip jis vadino save tikru asilu už tai, kad  nesilaikė Pato Hearno metodo.  Kartą jis atėjo pas mane labai  susijaudinęs ir prašė manęs leisti jam parduoti  kokias tai akcijas be padengimo per mūsų  kontorą. Jis buvo pakankamai malonus žmogus, kuris savo laiku mums buvo tikrai geras klientas, ir aš nusprendžiau,  kad asmeniškai kredituosiu  jo sąskaitą šimtui akcijų.
Jis pardavė  šimtą „Šoro ežero“ akcijų. Tai buvo 1875 metai, kaip tik tada Bill Travers  sudrebino rinką. Mano draugas Robertsas pradėjo pardavinėti „Šoro ežero“ akcijas  pačiu laiku ir taip tęsė, kol jų kaina  krito, lygiai kaip sėkmingais laikais, kol nebuvo atmetęs  Pato Hearno sistemos.
Ką gi, po keturių dienų sėkmingos  prekybos Robertso sąskaita rodė penkiolikos tūkstančių  dolerių pelną. Pastebėjęs, kad jis nestato stop-įsakymų, pakalbėjau su juo apie tai. Robertsas man atsakė, kad tikrasis  kritimas dar neprasidėjo ir jis tikrai nenori nutraukti  žaidimo dėl kažkokio vieno punkto. Tai buvo rugpjūčio mėnuo. Dar neatėjo rugsėjo vidurys, o jis iš manęs jau skolinosi dešimt dolerių - ketvirtą kartą. Jis nesilaikė nuosavos patikrintos sistemos.  Dažniausiai pasitaikanti viena ir ta pati problema.
Štai tokią istoriją jis man papasakojo.
Ir jis buvo teisus. Kartais aš galvodavau, kad spekuliavimo  žaidimuose yra kažkas nenatūralaus, kadangi prieš vidutinio spekulianto sėkmę  sukyla jo paties prigimtis. Visiems būdingos  silpnybės tampa lemtingomis spekuliacinės prekybos sėkmei. Beje, paprastai tai yra tos pačios silpnybės, kurios daro žmogų komunikabiliu, trokštamu draugijoje arba tos, nuo kurių žmogus stengiasi apsisaugoti visuose kituose jo reikaluose, kurie net nėra tokie pavojingi, kaip prekyba fondų arba prekių biržoje.
Pagrindiniai priešai graužia spekuliantą iš vidaus. Žmogus iš prigimties yra linkęs tikėti ir  bijoti.“
 
Tikimės, kad supratote mintį?
Yra  begalė knygų apie kapitalo valdymą. Tačiau pats geriausias MM yra labai paprastas:

„Jokių emocijų nei pralaimint, nei išlošiant“.

Jeigu pelnas arba nuostolis treideriui iššaukia audringas emocijas - tai yra ne jo RIZIKOS laipsnis!

Kapitalo valdymas - tai ne procentas nuo depozito, tai sugebėjimas mąstyti, kitaip sakant, tam tikrų įsitikinimų rinkinys.

Jeigu tai, apie ką čia kalbėjome, pasirodė jums pernelyg nuobodu, skubame jus nuliūdinti: spekuliavimas nėra pats linksmiausias užsiėmimas, galima sakyti, kad netgi vienas iš nuobodžiausių.