Krizė Italijoje gali sugriauti euro zoną

Autorė: Jelena Tarakanova

Pastaruoju metu Italijos vyriausybės priimtus sprendimus kritikuoja ekspertai. Analitikų vertinimais, krizės Italijoje pasikartojimas pagal Graikijos scenarijų gali sukelti euro zonos žlugimą, teigia verslo žmonių portalo „Market Leader“ žurnalistai.

Analitinio centro „Chatham House“ pirmininkas Džimas Onylas (Jim O'Neill) savo publikacijoje „Project Syndicate“ leidinyje rašo, kad nepaisant politinių problemų ir naujų visuotinių pavojų atsiradimo, euro zona jau 2 metus rodo stabilų ekonomikos augimą. Apie gerą dinamiką analitikai kalba atsižvelgdami į euro zonos standartus, kurie istoriškai buvo ne patys geriausi; Brexit apsunkina situaciją. Tačiau po to, kai Italijoje į valdžią atėjo populistai, ekspertai daugiau nebekalba, kad blogiausios dienos euro zonai liko praeityje.

 Pastaruosius 30 metų Europos ekspertai aptarinėja Italijos skolos santykį su šalies BVP dydžiu. Sunkiais laikais, kai Italijos įsipareigojimų nevykdymas atrodė neišvengiamas, valstybė sugebėjo įveikti sunkumus, ką su besikeičiančia sėkme daro iki šiol.  Dabar, kai Italijos vyriausybė rengiasi pasipriešinti Briuseliui, galimo defolto aptarinėjimas grįžta į aktualių temų sąrašą.

Problemos Italijos ekonomikoje atsirado dar prieš šaliai pradedant naudoti bendrą Europos valiutą. Valstybėje jau seniai fiksuojamas žemas produktyvumo lygis, todėl potencialaus ekonomikos augimo tempai taip pat yra nedideli. Reguliarūs ankstesni augimo tempo greitinimo protrūkiai sukeldavo krizes, kurios savo ruožtu prisidėdavo prie liros devalvacijos. Dabar kai kurie ekspertai prisimena, kad prieš pereinant prie euro, Italijos vadovybė galėjo susilpninti liros kursą, kad palaikytų ekonomikos augimą. Ši galimybė dingo perėjus prie euro.

Džimas Onylas primena, kad narystė euro zonoje, be kita ko, suteikė Italijai mažą infliaciją (labiau prieinamą palūkanų normą). Be to, ekspertai mano, kad daugkartinė liros devalvacija Italijos ekonomikai atnešė daugiau žalos, nei naudos. Kartais tokia politika suteikdavo konkurencinį pranašumą, tačiau, apskritai, tai trukdė įgyvendinti struktūrines reformas, kurios ilgalaikėje perspektyvoje galėjo padidinti produktyvumą.

Kai kurie analitikai biudžetinius ir monetarinius euro zonos reikalavimus įvardija, kaip pagrindines priežastis dėl kurių Italija buvo pasmerkta nedideliems nominalaus BVP augimo tempams, mažai infliacijai ir dideliam skolos lygiui. Kita vertus, iki naujosios vyriausybės atėjimo į valdžią, ciklinis pakoreguotas biudžeto deficito dydis paprastai buvo gana santūrus, skirtingai nuo pagrindinės skolos. 

Italijai labai reikia reformų

Anksčiau Italiją valdžiusios pagrindinės politinės jėgos nesugebėjo užtikrinti šalies nominalaus BVP augimo, kurio šaliai taip reikėjo. Dėl to valstybės gyventojai rinkimuose suformavo netradicinę koaliciją, kurios programoje susijungia kairiųjų ir dešiniųjų populistų politika. Partija „Lyga“ žada sumažinti mokesčius, o „5-kių žvaigždžių judėjimas“ planuoja gyventojams išmokėti bazines pajamas (pelną). Tačiau iš tikrųjų, siekiant pagerinti produktyvumo rodiklius, vyriausybei yra reikalinga plačių struktūrinių reformų programa.

Tik didėjant produktyvumui, atsižvelgiant į demografinę padėtį, galima siekti ilgalaikio ekonominės padėties pagerėjimo. Pasak eksperto, vyriausybė turi parengti priemones, skirtas moterų ekonominės veiklos aktyvumui didinti ir sudaryti daug patrauklesnes galimybes jaunimui.  ES turėtų aktyviau padėti Italijai įgyvendinti būtinus sunkius žingsnius. Onylas klaidingais vadina Europos Komisijos, ECB ir Vokietijos vyriausybės reikalavimus, kuriais primygtinai reikalaujama, kad Italija laikytųsi „Stabilumo ir augimo pakto“, ypač dėl biudžeto deficito dydžio apribojimo iki 3 proc. BVP. Italijai beveik niekada neleido padidinti biudžeto deficito, nors Japonijos ir Belgijos patirtis rodo, kad tik tvarus ekonomikos augimas prisideda prie valstybės skolos mažėjimo. Italijos situaciją apsunkina tai, kad kai kurios būtinos reformos trumpalaikėje perspektyvoje gali sumažinti ekonomikos augimo tempus.

Ekspertas mano, kad optimalus Europos Sąjungos valdžios sprendimas yra atsisakyti pernelyg griežtos dabartinės Italijos vyriausybės planų kritikos. Pasak ekonomisto, tradiciniams liberalams, kuriuos labai neramina populistinės Italijos vyriausybės veiksmai, labiau tiktų nerimauti dėl to, kokius padarinius gali sukelti tolesnis šalies ekonominės padėties blogėjimas. Analitikas pabrėžia, kad šiandien Italijai reikia pagreitinti nominaliojo BVP augimo tempus.

Kai kurie apžvalgininkai dabar sako, kad Italijos nereikėjo leisti į euro zoną, nes optimali valiutinė sąjunga narystės požiūriu turėtų būti labiau diskriminacinė. Tačiau savo laiku Vokietijos ir Prancūzijos verslo bendruomenė primygtinai reikalavo, kad kai kurios konkurencingos Italijos kompanijos būtinai turi tapti valiutinės sąjungos narėmis. Po Italijos apie narystę susimąstė daugelis kitų šalių.

Bet kuriuo atveju, žmonės, kurie nustato ir prižiūri, kad Europos Sąjungoje būtų laikomasi biudžeto ir monetarinių taisyklių, gerai supranta, kad euro zona vargu ar išgyvens, jei Italijoje kils krizė pagal Graikijos scenarijų. Todėl Europos valdžios institucijų užduotis ateinančiais mėnesiais bus imtis priemonių, kurios padėtų išvengti krizės Italijoje.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone. Jei turite kitą nuomonę, parašykite ją komentaruose.