Didėja investavimo į Europos aktyvus rizika

Autorė: Jelena Tarakanova

Valdymo įmonės AriKapital generalinis direktorius Aleksejus Tretjakovas (Alexey Tretyakov) savo publikacijoje rašo, kad šių metų kovo mėnesį vykusiuose Italijos parlamento rinkimuose tradicinės politinės jėgos pralaimėjo.

Atėjusi į valdžią naujoji vyriausybė ėmėsi įgyvendinti priešrinkiminius pažadus. Naujovės įtrauktos į kitų metų biudžeto projektą; sunkumai iškilo tuo metu, kai reikėjo suderinti valstybės sąmatą su Europos Sąjunga. Dabartinės Italijos vyriausybės pirmtakai suderino laipsniško biudžeto deficito mažinimo planą. Parengtas biudžeto projektas numato 2,04 procento deficitą.

Italijos atveju, biudžeto deficito padidėjimas būtų kritiškas, nes valstybės skolos lygis yra vienas didžiausių pasaulyje. Siekdama spręsti anksčiau susidariusius skolų sunkumus 2014 metais Europos centrinis bankas iki nulio sumažino pagrindinę palūkanų normą ir paleido vyriausybės ir korporatyvinių obligacijų išpirkimo mechanizmą į savo balansą. Iš valstybių, turinčių aukštą valstybinės skolos lygį buvo pareikalauta, kad būtų pasiektas bedeficitinis biudžeto lygis ir būtų pradėta grąžinti skolą.  Italijos vyriausybei, nepaisant to, kad buvo imtasi priemonių, skolos sumažinti nepavyko.

Dabar ekspertai bando išsiaiškinti, kaip išsispręs konfliktas tarp Romos ir Briuselio. Nepaisant karingos retorikos, šalys supranta, kad konflikto nereikia tęsti. Nuo rinkimų momento Italijos vyriausybės obligacijų pajamingumas padidėjo 1,5-2 procentais metine išraiška. Pelningumo padidėjimas antrinėje rinkoje gali tapti biudžeto palūkanų išlaidų padidėjimo priežastimi, todėl Italijos vyriausybė turi skubiai nuraminti investuotojus. Priešingu atveju pinigus, skirtus vykdyti rinkimų pažadus, reikės išleisti skolų aptarnavimui.

Delsimo atveju nepriimtinas biudžeto projektas taps įvykusiu faktu dėl skolos aptarnavimo išlaidų padidėjimo. Po to teks derybų metu siekti dar didesnio biudžeto deficito išpūtimo apribojimo. Taip pat reiktų prisiminti, kad ECB balanse dabar yra šimtai milijardų eurų Italijos vyriausybės obligacijų ir kreditai Italijos bankams. 

Radikalūs pokyčiai ne už kalnų

Galbūt iki metų pabaigos šalims pavyks suderinti kompromisinį variantą, kurio deficitas 2.04 procentai. Tokiu atveju finansinių aktyvų kotiruotės parodys trumpalaikį ralį. Ilgalaikiai investuotojai turi būti atsargūs, nes kompromisas nebus galutinis problemos sprendimas. Labiausiai tikėtina, kad Italijos biudžetas su visais jame nustatytais rodikliais kitais metais nebus įvykdytas. Dėl jau prasidėjusio ekonomikos sulėtėjimo pajamos bus mažesnės nei planuota. Kalbant apie išlaidas, mažai tikėtina, kad vyriausybei pavyks įsisprausti į tam tikrus rėmus dėl būsimo valstybinių paskolų palūkanų normų padidėjimo.

Nuo kitų metų ECB ketina atsisakyti obligacijų pirkimo į savo balansą. Todėl bet kuriuo atveju Italijai teks rinkoje ieškoti savo augančios apimties skolinių popierių pirkėjų. Kol kas sunku pasakyti, kokią papildomą premiją vyriausybė pasiūlys investuotojams ir ar ji galės įtikinti juos padidinti šalyje investicijas.

Ekspertas primena, kad politiniai marginalai vis labiau skverbiasi į Europos valstybių valdžios institucijas. Akivaizdu, kad esminiai situacijos pokyčiai jau nebe už kalnų. Europos Sąjungos institucijos turėtų rasti galimybę visiškai išspręsti skolos problemą. Sprendimas gali būti tik monetarinės politikos pakeitimas į priešingą variantą. Briuselis turi leisti spartinti infliaciją, išlaikyti nulinę pinigų vertę ir taip pat pratęsti aktyvų įsigijimo programą, kad dar toliau nuvestų realias palūkanų normas į neigiamą zoną.

ECB žada pakartoti JAV FRS kursą (kiekybinio švelninimo nutraukimas su tolesniu perėjimu prie palūkanų normos padidėjimo). Investuotojai vis mažiau tiki, kad tai įmanoma. Prieš metus analitikai tikėjosi, kad kitų metų pabaigoje palūkanų norma pasieks 0,5 procento. Dabar dauguma ekspertų nelaukia pirmojo padidėjimo anksčiau nei 2020 metais. Artimiausiu metu ekonomistai tikisi, kad infliacija paspartės iki 2,5 procento. ECB pinigų politikos sugriežtinimas gali pastūmėti Italiją ir kitas šalis, turinčias didelę valstybės skolą, išeiti iš euro zonos. Šio sprendimo padarinius sunku numatyti. Mažai patrauklūs atrodo realių palūkanų normų sumažėjimo ir euro zonos žlugimo scenarijai.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone. Jei turite kitą nuomonę, parašykite ją komentaruose.